Kaip pasirinkti sau tinkamą praktiką?
Energiją smarkiai mažina pyktis ir negeranoriškumas, noras kovoti, kariauti, nepasidalinimas, godumas… Būna, kai giminės dėl kokių žemių pykstasi – kam visa tai? Kiek energijos tam iššvaistoma? O juk kas yra svarbiausia – atsikėlei, žmogus, ir turi nugyventi šią dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė. Niekam nepakenkti… Bent kažką gero nuveikti savo ir kitų labui. Mes išsikeliame didžiausius tikslus – padaryti tą ar aną – o paskui nervinamės, nespėjame. Gal iš tikrųjų mums nieko nereikia daryti, gal mūsų misija – tiesiog išmokti mylėti. Ir tada susidėlioji savo vertybių sistemą. Kas svarbiau – ar išlikt ištikimam vertybei, ar prisigriebti turtų? Kaip gera, kai atsigręži atgal į gyvenimą ir nejauti, kad kažkam padarei kažko blogo, kad dėl tavęs kažkas kenčia, verkia… Norisi taip gyventi, kad visi tie, kurie yra šalia tavęs, būtų laimingi, džiaugtųsi, kad jiems būtų gera. Tada jautiesi kupinas energijos ir šviesos.
Beje, aš dalinuosi taip, kaip yra man, gal kitam reikia kažkaip kitaip… Dėl to nenoriu nieko mokyti – mano tiesa gali būti ir netiesa. Aš ir pati kai skaitau kitų autorių knygas, su vienais dalykais sutinku, o su kitais ne, tačiau juk nesakau, kad dėl to tas autorius blogas ar kažką neteisingai aprašė… Tai – jo patirtis, kaip ir aš turiu savąją. Kas gali iš manęs atimti mano patirtį ir pasakyti, kad, pavyzdžiui, darbas su energijomis yra nesąmonė? Jei tai mano patirtis ir aš vienaip ar kitaip jaučiu.
Dažnai esame linkę dėl energijos stokos kaltinti vamyrus. Norėčiau sakyti, kad jų nėra. Gal tiesiog tų žmonių vibracijos yra skirtingos, o gal mes turime tam tikrą karminį ryšį ar neatitikimą. Gal tą žmogų tu turi išmokti mylėti ir laiminti? Gal tu jį mokai meilės? Gali jį atstumti, atsitraukti, tačiau kada, jeigu ne dabar tu mokysies meilės? Gal tas jo „vampyrizmas“ – tai tavo veidrodis? Kai pradedi kitaip matyti pasaulį, kai į jį eini su meile, tokių žmonių sutinki vis mažiau. Arba daug kalbama apie tuos nužiūrėjimus… Jei gyvensi su baimės jausmu (o jis atima daug energijos), tai tu juos gal ir pritrauksi. Tačiau pati geriausia apsauga nuo tokių dalykų – tai meilė, ramybė, pasitikėjimas ir bebaimiškumas. Buvimas su Dievu, šviesa, ištikimybė sau ir savo vertybėms. O vos tik pradedi dėl ko nors nerimauti, kaipmat tampi pažeidžiamas įvairiausioms žemesnėms energijoms…
Yra įvairių praktikų, kaip užsidėti apsaugą, tačiau jeigu jų nežinai, gali paprasčiausiai vizualizuoti tave apgaubiantį šviesos burbulą. Arba gali paprasčiausiai paprašyti – Viešpaties, angelų, šviesos būtybių ar to, kuo tiki – kad tave saugotų ir vestų. Jei įsiklausysi, kaipmat pajusi atėjusią pagalbą ir apsaugą. Arba paprašyti, kad viskas šiuo metu įvyktų geriausiu būdu, su džiaugsmu, lengvumu… Ir pajusi artėjantį vedimą. Gyvenime ir taip daug kančios. Mes galime pasirinkti gyventi gyvenimą, kupiną lengvumo ir džiaugsmo.
Visgi jaučiu, kad labiausiai esybę užpildo ir pakylėja meilės energija, meilės kelias. Iš kur ji ateina, kartais net nebežinau, bet pradėjau jausti, kad dažnai užsipildau tarsi „iš savęs pačios“, ir štai ateina besąlyginė meilė kiekvienam žmogui… Žiūriu į žmogų ir kiaurai matau, koks jis yra, su savo privalumais ir trūkumais, tačiau vis tiek jį myliu, susitelkiu į tai, kas jame gražiausia. Ir tas jausmas toks tikras, kad tikrai žinau, kad neapgaudinėju savęs. O visa tai kilo nuo kažkada išreikšto ketinimo išmokti besąlyginės meilės…
Tačiau to išmokti kažkaip iš išorės, manau, yra neįmanoma. Gali prisiskaityti knygų ar pan., tačiau iš tikrųjų užtenka kartą iš širdies išreikšti ketinimą – noriu išmokti mylėti besąlygiškai, noriu visą laiką būti prisipildęs meilės energija – ir paleisti jį, neprisirišti prie jo rezultatų. Ir tai atsitiks. Kada? Tada, kai taip bus geriausia; kai būsi pasiruošęs. Čia kaip ir su liga – nereikia prisirišti prie jos ir manyti, kad turi verstis per galvą, ieškodamas, kaip gi čia kuo greičiau pasveikti… Kartais tai greitai nevyksta. Vadinasi, tai yra geriausia, kas dabar gali būti, dar pasveikimui nelaikas, todėl priimu tai kaip dovaną ir ženklą, kad dar turiu kažko išmokti, su kažkuo padirbėti. Tikėjimas – tai vienas svarbiausių dalykų. Tikėjimas, kad, jei ir atsitiks ne taip, kaip aš noriu, bet vis tiek bus geriausiai, kaip gali būti. Neprisirišimas prie situacijos. Nes jei prisiriši, susidaro daug įtampos, o per įtampą tu prarandi daug energijos ir rezultatas atsitolina.
Be praktikų energija pripildo ir gamta. Joje esi tarsi atviras portalas, patenki į visiškai kitą pasaulį, kuris natūraliai tave užpildo. Galima gamtoje atlikti tokią praktiką – prieiti, pavyzdžiui, prie ežero, ir sakyti: „Aš ežeras, ežeras aš“, taip susiliejant su ežero energija. Pabandykite pajausti jo energiją, o paskui ir pasidalinti su pasauliu. Arba apkabindami medį sakykite: „Aš ąžuolas, ąžuolas aš.“ Kaip stipru, kai pradedi jausti ežero, ąžuolo, kito medžio ar kitos gyvos būtybės energiją, ir paskui dar ja daliniesi… Arba „aš žemė, žemė aš“. Susiliedamas su gamtos energija tu keitiesi ir prisipildai. Su kuo susilieti? Pasirink pagal tai, kokios energijos tau tuo metu norisi. Tačiau svarbu nebijoti. Jei bijai, geriau nieko nedaryk, nes čia kaip ir su gydymu – jei gydytojas bijos liestis prie paciento, nes gali užsikrėsti, taip ir atsitiks. Prašykite gamtos apsaugos, prašykite, kad gamtos stichijos jus užpildytų energija ir apsauga… Nereikia konkrečios praktikos; galima viską sakyti savo žodžiais. Ilgainiui ateis ir žodžiai, ir galbūt praktikos, ir viduje viskas pradės tvarkytis.
Apskritai, praktikos ateina natūraliai, iki jų turi atvesti gyvenimo būdas. Praktikuojame ne tam, kad būtume sveiki ar pan. Tikslas turi būti aukštesnis, o sveikata ateis tik kaip tų praktikų pasekmė.